INDRĖS BLOG'AS

Fackelblomster Štai ji ir baigiasi, mano parduota vasara. Susidėjusi iš savanoriško ir apmokamo darbo. Savanorystė yra puikus dalykas, kai eisi niekur nepageidaujamas studentas ir tau reikia iš kur nors gauti lašelį praktinės patirties, jei sekasi, srityje, kuri tave domina. Bet tuo galima greitai persisotinti, kai pasijunti dirbantis daug, bet jokios naudos iš to jau nebegaunantis. Patirties įgavau, išsibandžiau, ir leidausi ieškoti apmokamo darbo, nes mano pragmatiškoji pusė sakė, kad aš vis dar noriu patogiai gyventi ateinantį pusmetį, niekur nesikraustyti ir skaniai valgyti. Jau žiemą ieškodama darbo supratau, kad net ir eiliniuose darbuose, kurie niekuo nėra ypatingi, nereikalauja stebėtino unikalumo ir nepaprastų gebėjimų, visiems norisi, kad jų darbuotojai norėtų dirbti darbą ir dėl pačio darbo. Tada įvertini ką gali daryti gerai, ką gali pasiūlyti dėl ko tavęs kažkam reikėtų. Gyvendama universitete ir jokio paprastųjų darbo nedirbusi supratau, kad nieko aš gerai daryti da

Nežinau kodėl niekad neatkreipiau dėmesio kiek dažnai ir kokiam kontekste VU mes minėjom sąmonę. Psichologijos istorijoje, asmenybės teorijose, pažinimo dalykuose turbūt per kokį nors įvadą ir su kalbos/mąstymo teorijom galėjo pasitaikyti. Na jeigu buvo per mažai (nors aš tokio trūkumo anei kiek nejutau) tai dabar sąmonės studijos yra mano pagrindinis specialybinis blokas. Visą savaitę kas rytą nepatikliai klausau, koks mechanicistinis, zombiškas ir nuo esmės atitrūkęs yra kognityvinis požiūris psichologijoje ir vis dar abejoju šiandien dėstytojo išsakytu teiginiu, neva psichologijos mokslas dabar iš funkcionalistinės/kognityvinės pakopos peržengė į sąmonės studijas: sferą kur tiriamas subjektyvus vidinis patyrimas..? Kada, kur? Pastaruoju metu vis tyrinėju pasaulio universitetuose plėtojamas psichologijos kryptis: sąmonė nėra tas labai jaudinantis diskusijų objektas, kol kas. Filosofinėje kryptyje gal situacija ir kita, bet šito aš nežinau. Visgi Skövde universitete sąmonė yra viena i

Girdžiu kaip kažkur koridoriuje šūkauja italė, ne kad ji kažką norėtų prisišaukti ar išbarti, tiesiog ji taip nuolatos šneka. Ir visad turi pasitelkti fantaziją, jeigu nori suprasti, apie ką ji kalba, ar ko tavęs prašo. O aš savo puikiajam kamabarėly sėdžiu, klausau švediško džiazo ir ilsiuosi. Neseniai grįžau iš šokių, taip maloniai pavargusi, taip kad atsikelti nuo kėdės jėgų nebėr. Vakar vakare irgi panašiai, tik nuovargis kitas buvo - po kelioninis, ir užsitęsęs snaudulys po miego autobuse. Buvo taip šilta ir lijo lietus... Šį savaitgalį keliavau, taip ir reikia leisti savaitgalius, sau pasakiau. Šeštadienį su krikščioniais iš universiteto važiavom apžiūrėti XIIIa. Varnhem vienuolyno, kurio ten iš tiesų nebėra, tik likusi didžiulė graži bažnyčia ir kontūrai pastatų, kuriuose gyveno vienuoliai. Graži vieta. Istorijos truputį papasakojo moterėlė mus pavedžiojusi. Keletas dalykų apie tą vienuolyną man pasirodė gana įdomūs. Vienuolyne buvo dviejų rūšių vienuoliai: darbininkai ir ma

Ketvirtas savaitgalis Švedijoje. 80% bendrabučio gyventojų išvažiavo dviem kryptimis: į  Göteborg'ą ir Stockholm'ą gal penkiomis skirtingomis grupėmis. Kiekvienos grupės tikslai ir prioritetai skiriasi, kas yra savaime suprantama. Vakar paėjau galiuką kelio iki stoties su ispanėm, kurių lagaminai barškėjo nuo butelių, sako, kaip sunku su tiek daug daiktų keliauti.. Aš visai mielai būčiau važiavusi, tikriausiai su vokiečių komanda į Stockholmą, bet šita kryptim pati greitai važiuosiu, kelis kartus ten pat keliauti gal kiek prabangu, nors ir nespėsiu pamatyti tiek kiek jie per tris dienas, bet aš laukiu kelionės laivu arba į Švedijos šiaurę, dar neapsisprendžiau. Tad prašmatnias kelių dienų keliones į didžiuosius miestus pakeičiau tranzavimu su Egle ir Katharina į mažulytį kurortinį miestelį prie antro pagal dydį Švedijoje  Vättern ežero. Hjo yra keturi dalykai: nemokamas atviras baseinas ant ežero kranto ir prieplauka, parkas, upė ir senamiestis ar miesto centras = bažnyčios

Tiesa ta, kad psichologai neturi bėdų. Jų motyvacija darbams, studijoms, bendravimui niekad neatslūgsta, o jei taip nutinka, jie akimirksniu ją pasikelia. Visus kylančius klausimus, nerimastingas mintis ar stresą jie išsprendžia jiems dar nespėjus pasirodyti, o jei psichologas itin talentingas tai jo tokios nesėkmės, kaip problemos ar sunkumai, vidiniai prieštaravimai niekad nekamuos. Jie stabilūs, jų niekad neištinka emociniai svyravimai, viskas jų gyvenime plaukia paaiškinama ir nesudėtinga tvarka. Juk jie nelyg kokie pateptieji... Ir visiems aplinkiniams svarbu nepamiršti nuolat priminti šią tiesą kiekvienam susirūpinusiam (būsimam/esamam) psichologui, juk gal jis ne tą kelią pasirinko, jei nėra toks koks turi būti. Jei tiesa yra ši - aš diletantė. Ir nuoširdžiai nusivylusi tais, kurie šia klejone tiki. Juk būdamas toks tobulas, kiaurai visus matydamas esi toks vienišas. Kad kasdien verčiau jau užsimerkti ir žaisti drauge su visais.

Kai aš buvau Bulgarijoj... taip viskas buvo puiku, tačiau itin mane sužavėjo bulgarų racione vyraujantis rūgštokas jogurtas ir sūris. Man, kaip pieno produktų prisiekusiai gerbėjai, tai buvo atradimas. Tradicinėje virtuvėje baltas bulgariškas sūris yra labai gausiai naudojamas. Nors ir yra specifiškai rūgštus ir sūrus. Jogurtas labai panašus, tik švelnesnis, ne toks sūrus, ir sveikas sveikas. Kaip aš buvau juo sužavėta.. Savaitę pagyvenusi bulgarišku jogurtu (dėl kurio, kaip mane tikino vietiniai, yra pamišę japonai) grįžus į Lietuvą ėmiau bandyti visus natūralius jogurtus, kuriuos galima rasti parduotuvių lentynose. Reikalavimai, kad jogurtas būtų sveikas ir "bulgariško" skonio. Nesisekė... iki šiandien! Kai mažiausiai tikiesi nutinka kas nors gero. Rimi prekybos centre aptikau natūralaus Alpenrose jogurto , kuris taip pat kaip ir bulgariškasis turi L. acidophilus ir bifido bakterijų. Taigi, iki parduotuvių lentynose pasirodys tikrasis bulgariškas jogurtas, šis yra puiki a