Apie tuos, kurie neturi bėdų

Tiesa ta, kad psichologai neturi bėdų. Jų motyvacija darbams, studijoms, bendravimui niekad neatslūgsta, o jei taip nutinka, jie akimirksniu ją pasikelia. Visus kylančius klausimus, nerimastingas mintis ar stresą jie išsprendžia jiems dar nespėjus pasirodyti, o jei psichologas itin talentingas tai jo tokios nesėkmės, kaip problemos ar sunkumai, vidiniai prieštaravimai niekad nekamuos. Jie stabilūs, jų niekad neištinka emociniai svyravimai, viskas jų gyvenime plaukia paaiškinama ir nesudėtinga tvarka. Juk jie nelyg kokie pateptieji...
Ir visiems aplinkiniams svarbu nepamiršti nuolat priminti šią tiesą kiekvienam susirūpinusiam (būsimam/esamam) psichologui, juk gal jis ne tą kelią pasirinko, jei nėra toks koks turi būti.

Jei tiesa yra ši - aš diletantė. Ir nuoširdžiai nusivylusi tais, kurie šia klejone tiki. Juk būdamas toks tobulas, kiaurai visus matydamas esi toks vienišas. Kad kasdien verčiau jau užsimerkti ir žaisti drauge su visais.

Komentarai

Živilė sakė…
Aš tai manau atvirkščiai, psichologais tampa tie, kurie patys turi daug problemų, tikėdamiesi, kad jei turės žinių, tai išspręs savąsias problemas. Aišku, čia ironija, bet gal tiesos tame yra... :)

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Knygų iššūkis 2013