Pranešimai

Rodomi įrašai nuo spalis, 2008
Iš planetariumo Vaikai plūsta iš planetariumo: berniukai (jiems bilietas į sibirinį Plutoną) ir mergaitės, (joms - į amsterdamiškąją Venerą) tuščiu miestu, kai baltosios naktys. Benas
Mano kaimynai mažuma išprotėję. Pagyvenęs vyriškis penktame aukšte (kiek aš atsimenu) nuolat daro remontą, paprastai jis bildėdavo vonioje, vis ką nors darydamas vamzdžiams, dabar gręžioja sienas. Išties jau pusantros savaitės kiekvieną rytą tarp 9-10 jis pradeda gręžti... aš jo vietoje paimčiau vieną dieną ir viską vienu kartu sutvarkyčiau, o ne kas rytą po truputį. Ir dar taip įdomiai, pagręžia viename kambaryje, o paskui jau visai kitoje buto pusėje. Aš net šokteliu kai jis pradeda, labai nemėgstu remontų... bet deja, kaimynai trečiame aukšte nusiteikę rimtiems interjero pokyčiams, jie, nors ir ne ryte, tačiau kala kaip reikiant, o vakar dar ir labai išraiškingai juokėsi, tai buvo visai smagu, radiatorinė transliacija :) Šalimais gyvena moteriškė, kurią kartais sutinku ryte pasiimančią laikraščius. Ji kartą iškrito pro langą, tačiau liko sveika, gerai kad to nemačiau... Visai neseniai atradau, kad ji groja kanklėmis. Galima išgirsti per sieną, jos tylų dainavimą. Mama truputį juokės
Vaizdas
Trupiniai 1. tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, nei spalvoto rudens, nei vienspa lvio šlavėjo, čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės, ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja, ir į angelus drįsta kažkas pakylėti vienuolį ar vienuolę, ar paprastą varno tipažą, čia aukštuomenė rengia balius ir kartoja, ir kartoja save, ir kitus, lyg dar būtų per maža, ir lyg būtų per daug - nusidangstom ir lyjam. tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, nei garbės, nei troškimo - tik sąžinės tylą, tik ravėsiu kažką iš dangaus, o dangus iš manęs. 2. aš sapnuosiu tave, o tu nieko nejausi, nei karaliaus dvarų, nei sulyto šunelio, ir šis pokalbis bus toks trapus kad nurausim, toks kaip mažas, mažytis, mažiausias taškelis. toks kaip tie, kurie lieka ir skaito pamokslus arba vašką supranta kaip kitą dimensijos būtį. ką galvosi - žinau, bet suvokt nesuvoksiu, užrakinsiu namus ir išeisiu į lapkričio liūtį. ir sutiksiu tave, bet manęs nepažinsi, prasilenksim baltai ant viduržiemio sniego, ant v