INDRĖS BLOG'AS

Temos apie lyčių skirtumus kokiame nors kontekste visada patraukia mano dėmesį. Ne todėl, kad įžvelgčiau skriaudas kieno nors atžvilgiu, ar panašiai, tiesiog man visada baisiai įdomu, ir ką gi jie pasakys, tie žmonės, besiruošiantys ką nors papasakoti. Juolab, kai sakoma "skirtumai", paklausyti ir ateinu tik apie skirtumus, kas turėtų reikšti jog skirtumai neveda į vertinimą bei nelygybę. Na bet matyt tik dangstomasi tuo, atseit neutraliu įvardijimu. Taigi sudalyvavau seminare „Lyčių skirtumai švietime ir moksle: kokios problemos?“ Tiesiog turėjau laiko tarpe paskaitų ir vakaro planų. Nesigailiu, kad atėjau, nors pranešimu kurį paskaitė gerbiama docentė Giedrė Purvaneckienė nusivyliau. Iš tiesų jutau, kaip teiginys po teiginio aš darausi vis skeptiškesnė tiek pačios pranešėjos tiek jos teorijų (kurios yra ne jos) atžvilgiu. Nežinau ar aš buvau mažuma auditorijoje, kuri nesutiko su tuo, jog moterys eilinį kartą yra diskriminuojamos, kuri nesipiktino Šliogerio interviu ir manė

Serija: Mažos mašinėlės (ir reklama) man labai patinka :) Advertising Agency: Webguerillas GmbH, Munich, Germany

Šį rytą prisiminiau kas yra šeštadienis ir kodėl būtent šie rytmečiai man mieliausi. Gali keltis (beveik) kada patinka, su chalatu slampinėti, pasidaryti kavos garuojantį puodelį, prisėsti prie kompiuterio, perversti įprastinius skaitalus, žvelgti pro langą, kur šį rytą ištiko nepaprastas vaizdas, papasakoti nenumanau kaip, dangus kairėn nusvirusios pasagos forma išlinkusiais debesimis ir trejetas oro balionių, patį rytą. Apskritai Vilniaus rytai man mistiškai gražūs. Gal, kad niekad neteko gyventi taip aukštai, kad matyčiau toliau kiemo krašto, o dabar atsiveria pusė miesto. Kaskart jis būna kitoks. Tarsi net pavyktų įvardinti jo nuotaiką. Tarsi pasitiktum kas rytą pabundantį žmogų, kas rytą kitokį nei vakar. Džiaugsmas atrasti. Taigi ir šiandien pernelyg įsimėgavau, nespėjau į autobusą, bet niekur nepavėlavau. Grįždama namo nusprendžiau įgyvendinti jau išsiilgtą saldumynų troškimą - pagaminom vienintelį kukliomis mūsų sąlygomis įmanomą pyragą - Tinginį, su mažais nuotykiais ir improv

Mėgstu socialinę reklamą. Kartais ji būna labai taikli, kandi ir dažnai pačios reklaminės idėjos būna gana neprastos. Ir apskritai reklama įdomus dalykas. Socialinė pakliūna į mano mėgiamųjų sąrašą tarp automobilių ir IT. Šį kartą aptikau teisingą socialinę reklamą, apie sergančių autizmu vaikų padėtį visuomenėje. Gerai pasirinkta, kad situacijos pateikiamos šeimoje. Ji, manau, ir yra pirmasis adresatas, kam ši reklama skirta. Skolinta iš Ads of the world

Nebegaliu susiturėti nepapasakojusi apie naujausią savo atradimą - britiškus pyragėlius Scones. Pirmą kartą juos kepiau iš dyko buvimo, pavarčiusi receptų knygą, paskui paskaitinėjau apie juos daugiau, radau dar paprastesnį receptą. Skirtumas tarp receptų - kiaušiniai. Jie nebūtini kepant scones. Taigi galima sakyti, kad šie pyragėliai praktiškai iš nieko, nes nereikia specialiai eiti į parduotuvę rinkti produktų, jų visad būna namuos. Turbūt iš pažiūros scones atrodo visiškai paprastučiai kepiniai, tačiau matyt tame ir visas genialumas. Dar - cukruje. Aš jo dedu minimaliai (arba pakeičiu cukraus pudra), pyragėlis tuomet vos juntamai saldus, galima užsitepti ant jo sviesto ir smaguriauti ryte su kava... Ech, išgerkim kada kartu puodelį kavos/arbatos, bus proga iškepti vėl :) Receptas

Birželį buvau Brėmene. Tada šiuolaikinio meno centre Weserburg vyko gan įdomios parodos "Urban art" ir "Go for it". Patiko Mark Jenkins sumanymai. Dabar prisiminiau. Geras jo požiūris, gatvės instaliacijos pabudinti praeiviui. Daugiau

Neseniai pasirodė naujas Moby albumas "Wait for me". Šį kartą jis pažįstamas, atpažįstamas, galbūt kiek nuspėjamas, melancholiškas. Klausydama galiu įsivaizduoti save važiuojančią traukiniu ar autobusu nežinia kur. Dar man labai nesunku su šia muzika užmigti, arba ilgai vakaroti. Ji tokia neįpareigojanti, neperša jokių idėjų, normų ar nuomonių, nors ir nuspalvina viska lengvu liūdesio prieskoniu. Tačiau tai miestiška muzika, ilgai apšviestų gatvių ir mąstančių praeivių. Žinoma, kartais albumas atrodo šiek tiek girdėtas. Kai kurie motyvai primena "18" ar "Play". Na ir šiaip pirmas įspūdis, jog skambesys nėra radikaliai naujas, greičiau tai ta pati vystoma linijinė nuotaika, tačiau kartu ir labai skirtingas, nes ankstesniuose albumuose (neskaitant ambient) ji buvo epizodiška, šį kartą sutelkta ir išpildyta. Dar kartą pasitvirtina idėja, jog albumus reikia klausyti kaip vientisus kūrinius, kad pastebėti skirtumus. Rekomenduoju.

Negaliu patikėti, kad šiandien vis dar ta pati diena. Būna, kad per dieną nuveikiu begalybes dalykų, ar net toli nuvažiuoju, tačiau kartais to visai nereikia, kad diena pailgėtų. O taip atrodo turbūt, kai įvyksta daug virsmų dienoje. Nuo nerimo, jaudulio, susikaupimo, įsitempimo iki atsipalaidavimo, vėl nerimo, nusivylimo, išgąsčio, pasimetimo, silpnumo, suvokimo, sąlyginės ramybės, ir nuovargio. Džiaugiuosi, kad lygiai to paties antrą kartą neteks patirti, o jei ir bus kas panašaus, tai vis tiek jau bus kita. Baigta su matematika (kuriam laikui).

Esu atitrūkusi šį savaitgalį. Taip, kad ką nors veikdama, nesu tame visa, nors ir tuo momentu atrodo, kad esu tikra tame, bet kartu ir nelabai aišku kurgi iš tiesų norėčiau būti ir kur klysta mintys, tarsi niekur. Norisi tada pripildyti save naujų idėjų, ko nors naujo naujo, kažko, ko aš dar nežinau, kas mane džiugintų ir stebintų. Bet svarbiausia neveikti nieko atsakingo. Savaitgalyje Palemone mano užduotis manau pavyko, tačiau per tą laiką kiek kartų aš norėjau namo... Nors ir buvau tuo momentu visa kiek galėjau tame ką kalbu ir veikiu, savo užduotyse, bet viską darė tarsi atskirta tam ar kitam darbui aš, kuri žino ką jai reikia daryti, o ta aš kuri neatlikinėjo užduočių vis kartojo: namo, ramybės ir šlaistėsi kažkur. Minutėlę jos susitiko prie marių, Palemono kiemuose, ir tada užplūdo nevaldomas ilgesys, iki kol jos vėl išsiskyrė. Grįžusi supratau, kad man trūksta miego ir jėgų kokiems rimtiems mąstymo darbams, ir žinoma laiko kurį norėčiau jiems skirti ir imtis nuoširdžiai, už tai

Keistos nuotaikos paskutiniu metu, viskas pasiutiškai greitai keičiasi, ypač savaitgaliai, ir žinia kad man po dviejų savaičių pirmoji įskaita savotiškai jaudina ir džiugina, bet taip pat verčia galvoti, kad po šimts pypkių - jau ! O šiaip jau pakyrėjo nervintis, dėl to, ko negali išvis įsivaizduoti, nerimauti, kaip pavyks baigti ar įstoti, jeigu niekas negali žmogiškai pasakyti ko tikėtis, tai belieka tiesiog laukti. O per tą laiką, kaip kurį savaitgalį, žiūriu futbolą ir kepu pyragus. Šeštadienį išbandžiau šokoladinį obuolių keksą su romu :) Keksas su obuoliais 800 g. obuolių 4-6 šaukštai romo po 250 g. sviesto ir cukraus 1 pak. vanilinio cukraus 4 kiaušiniai 2 šaukštai kakavos miltelių 1 šaukštelis cinamono ar šokolado 250 g. miltų 1 pak. kepimo miltelių 150 g. maltų riešutų Nuluptus, sutarkuotus obuolius užpilti romu ir palaikyti jame 10 min. Sviestą, cukrų, vanilinį cukrų bei kiaušinius išplakti iki putų. Į masę maišant suberti kakavos miltelius, cinamo

Penktadienis nebuvo šį kartą nei itin smagus, nei nerūpestingai nuteikiantis, kaip būna paprastai, tačiau gal būtent, kad visiškai priešingas, ganėtinai įdomus, nors smarkiai nuvargino. Taigi pirmąją dienos dalį praleidau mokytojų ir mokinių konferencijoje "Gyvenu Lietuva ir Lietuvai". Mudvi abidvi su Gintare pirmiausia žavėjomės Ąžuolo katalikiška mokykla: jos neįprastu išplanavimu (reikia pastebėti, kad kartą Klaipėdoje nakvojau vienoje katalikiškoje mokykloje ir jos išplanavimas bei visas pastato modelis buvo toks pats, daugiau tokių nemačiau) ir veiklomis. Kaip žinia Ąžuolo mokykloje įsikūrus "Gilė" - folkroro ansamblis, gerai jie "pavarė". O kur dar visokie akustiniai penktadieniai, žvakių liejimas, rekolekcijos ir nepaprastas pianinas bei fortepijonas, kur turėjau galimybę pasigroti tuščioje salėje, kol visi valgė pietus, o kaip buvo gera... Žodžiu pabumbėjom, kad pas mus akustiniu vakaru susidomėtų kokie trys žmonės ir tie patys būtų tik grojantiej

Paskutiniu metu esu užsidegusi popierinių nuotraukų gamyba, tačiau supratau, kad lygiai toks pat svarbus dalykas yra imtis atvirkštinio proceso ir sukelti į kompiuterį senas protėvių fotografijas. Taip jau yra kad jos turi savybę nykti ir blukti, taigi reikia verkiant jas išsaugoti. Mano seniausių nuotraukų lobiai kol kas guli pas prosenelę lentynose kitam mieste, reikės nuvykti artimiausiu metu. Tačiau prisiminiau turinti savo giminės knygą, ir netgi CD formatu ir ten yra gana nemažai senų nuotraukų. Taigi susikėliau jas į savo skaitmeninę saugyklą (ačiū Tomai už pagalbą) ir dabar labai džiaugiuosi. Senos nespalvotos nuotraukos man tikresnės už skaitmenines, visai nesvarbu, kad žmonės ten specialiai pozuoja ir ilgai nejuda idant kadras butų gražus, tačiau dėl to, kad tuomet fotografavimasis nebuvo kasdienybė, nuotraukos ypatingesnės. Anksčiau jau rašiau, kad norėčiau turėti įdomių, daug pasiekusių, ar tiesiog savo asmeninę nuostabią istoriją turinčių giminaičių. Tai jų dar neatradau,

Keletą pastarųjų dienų vis mąsčiau, kad būtų neblogai paruošti šeimai vakarienę, jau buvau ir pažadėjus kartą, o kaip žinia, aš ne itin mėgstu gaminti, tai ši diena tikrai ypatinga. Įkvėpė mane tikriausiai čiobreliai, netyčia radau juos prieskonių lentynoje, tai buvo paskata. Taigi šiandien įsikūriau virtuvėje ir gaminau Lazaniją su špinatais. Receptą skolinausi šį , jei atvirai, dėl to, kad labai gražiai atrodė :) Paruošti gana paprasta, ir man viskas pavyko labai puikiai. Lazanijos lakštinių liko dar geriems trims kepimams, taigi visi neparagavę gal dar turėsite galimybę :)