INDRĖS BLOG'AS

Laikas pernelyg reliatyvus. Vienu metu tęsiasi ilgai, ir nebežinau kuo jį užpildyti, o kitu nesuprantu kur išnyksta, tarsi ištirpsta visi laiko tarpai tarp dienotvarkės eilučių. Arba atrodo, kad laikrodis sustoja. Tačiau realiai, mechaniškai. Vieną kartą tai tikrai sustojo, o kitą - tariamai (tai tikriausiai buvo, kad aš labai skubėjau ir man taip pasivaideno, bet labai supykau dėl to, nes visai neseniai pataisiau..)Ir man nepatinka nieko nespėti. Šeštadienis – diena visa priklausanti man, ir tam ką aš sugalvoju kas kartą kitaip (arba jei patinka taip pat), bet paskutiniais šeštadieniais spėju išpildyti vos du tris savo numatytus planus. Vakar Škėma liko nieko nepešęs, ir akivaizdu, kad jis kankinsis mano knygų krūvoje dar ne vieną savaitę. Ir nors pasidarau esminius darbus, tai kas labai svarbu (nebūtinai objektyviai), bet tam, kad viskas būtų optimaliai gerai įgyvendinta, tarkim tolimesni planai, grandininiu būdu priklausantys nuo dabartinių, tai reikia suspėti ir ne pačius esminius

Perskaičiau T. Moro "Utopiją". Baisiai ilgai tai truko... kiek ten puslapių, šimtas? :D Sudėtinga man buvo rimtai prisėsti ir paskaityti, bet pagaliau. Visai neįdomus stilius, labai formalus, tiesiog nupasakotas tobulos valstybės modelis. Aišku, esmė yra idėjose, tačiau man toks braižas trukdė skaityti. O idėja labai tiksliai pavadinta utopija. Viskas tobula, visi lygūs, pinigai ir turtai reikšmės neturi, įstatymų veik nėra, nes visi turi labai išugdytą pagarbą vieni kitiems ir tradicijoms, bei visa sistema yra tokia gera ir visus vienodai aprūpinanti, kad nekyla noras tam priešintis. Būtent ši detalė visame paveiksle yra labai nereali. Įspūdis, kad arba tie žmonės turėtų būti itin aukštos savimonės, arba jie visai jos neturėtų ir tiesiog darytų tai, ką jiems pasakytų esant gera. Tobula valstybės valdymo sistema - kiekvienas įneša savo indėlį į bendrą katilą ir yra vienodai kaip visi aprūpinamas. Laikomasi tradicijų ir apeliuojama į sažinę bei savigarbą, kas sulaiko nuo tv

Man patinka kino festivaliai, ypač jeigu spėju susiruošti ir ką nors pažiūrėti. Žinau kad geriausias dalykas buvo skandinavų filmai, kartą Žilinske, ir dabar Nepatogus kinas. Išties, kai nors šiek tiek pavėluoji, sėdėti pirmose eilėse taip žemai, užvertus galvą tikrai ne itin patogu. O filmai taiklūs. Labiausiai sudomino trys: "Iš įsitikinimo", "Belfasto merginos" ir "Tiltas virš Vadžio". Šių filmų problemos pasirodė tikrai svarbios šiandienos atseit civilizuotame pasaulyje. "Iš įsitikinimo" pasakoja apie abortų įteisinimą Portugalijoje. Man ši tema aktuali. Buvo labai netikėta atrasti, kad krikščionių pozicijos atstovai visame pasaulyje kalba tą patį, netgi visai vienodom frazėmis. Kaip alternatyvą siūlo burtis maldos grupėse, parapijose ir motinų pagalbos centruose, kur atseit turėtų būti sukuriamos visos reikiamos sąlygos vaikui gimti. Man tokia versija nepasirodė teisingiausia, tai atrodė nelyg forsavimas. Moteris ateina į tą pagalbos centrą

Iš planetariumo Vaikai plūsta iš planetariumo: berniukai (jiems bilietas į sibirinį Plutoną) ir mergaitės, (joms - į amsterdamiškąją Venerą) tuščiu miestu, kai baltosios naktys. Benas

Mano kaimynai mažuma išprotėję. Pagyvenęs vyriškis penktame aukšte (kiek aš atsimenu) nuolat daro remontą, paprastai jis bildėdavo vonioje, vis ką nors darydamas vamzdžiams, dabar gręžioja sienas. Išties jau pusantros savaitės kiekvieną rytą tarp 9-10 jis pradeda gręžti... aš jo vietoje paimčiau vieną dieną ir viską vienu kartu sutvarkyčiau, o ne kas rytą po truputį. Ir dar taip įdomiai, pagręžia viename kambaryje, o paskui jau visai kitoje buto pusėje. Aš net šokteliu kai jis pradeda, labai nemėgstu remontų... bet deja, kaimynai trečiame aukšte nusiteikę rimtiems interjero pokyčiams, jie, nors ir ne ryte, tačiau kala kaip reikiant, o vakar dar ir labai išraiškingai juokėsi, tai buvo visai smagu, radiatorinė transliacija :) Šalimais gyvena moteriškė, kurią kartais sutinku ryte pasiimančią laikraščius. Ji kartą iškrito pro langą, tačiau liko sveika, gerai kad to nemačiau... Visai neseniai atradau, kad ji groja kanklėmis. Galima išgirsti per sieną, jos tylų dainavimą. Mama truputį juokės

Trupiniai 1. tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, nei spalvoto rudens, nei vienspa lvio šlavėjo, čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės, ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja, ir į angelus drįsta kažkas pakylėti vienuolį ar vienuolę, ar paprastą varno tipažą, čia aukštuomenė rengia balius ir kartoja, ir kartoja save, ir kitus, lyg dar būtų per maža, ir lyg būtų per daug - nusidangstom ir lyjam. tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, nei garbės, nei troškimo - tik sąžinės tylą, tik ravėsiu kažką iš dangaus, o dangus iš manęs. 2. aš sapnuosiu tave, o tu nieko nejausi, nei karaliaus dvarų, nei sulyto šunelio, ir šis pokalbis bus toks trapus kad nurausim, toks kaip mažas, mažytis, mažiausias taškelis. toks kaip tie, kurie lieka ir skaito pamokslus arba vašką supranta kaip kitą dimensijos būtį. ką galvosi - žinau, bet suvokt nesuvoksiu, užrakinsiu namus ir išeisiu į lapkričio liūtį. ir sutiksiu tave, bet manęs nepažinsi, prasilenksim baltai ant viduržiemio sniego, ant v

Ir atėjo toji diena. Didi diena, pirmojo didaus atsiskaitymo. Nebuvo taip baisu kaip galėjo būti, gal buvo net truputį kvaila. Užduotys su paveikslėliais buvo truputį komiškos, ne tik tuo, kad daugumos tų nuotraukėlių aš nebuvau mačiusi ir jų prasmę kūriau remdamasi atsiskaitymo kontekstu, bet tuo, kad jie buvo tarsi juodos dėmės, todėl man pasirodė nerimta, mėgėjiška... na jų svarba turbūt yra pakankamai svari, bet pateikimas mane nerimtai nuteikė. Ir ačiū tau, mieloji, kad įkalbėjai mane išeiti. Tikrai nežinau kaip geriau galėjo praeiti popietė. Esu beveik tikra, kad mano tąjį juoką ir visa kitą lėmė kavos perteklius :D Bet visa šita diena kaip gera terapija. Toliau šią savaitę įsibėgėsianti veikla, nujaučiu, eisis smagiai, taip jau gerai veikia nuoširdus juokas. O iš tiesų, tai kava nedidelis ypatingas šiandienos leitmotyvas. Jos karštu puodeliu šildžiausi grįžusi per laisvą valandą namo ir netikėtai užtikusi "Visus nepastebėtus vaikus"... Rimta, liūdna ir gražu. Išties tr

Ar taip visiems? Ar visiems tokia bauginanti, vos pastebima sumaištis? Mums, mažajai, tyliai besitariančiai daliai - taip. Kas tokio netvarkingo, sunku paaiškinti. Arba tai dėl didelės svarbos, kurią sugebame viskam suteikti, jei tik tai nors kiek yra kitaip nei visad, kažkas baigia viena ir pradeda kita, slenksčiai. Bet ne visada ir ne visi supranta kada pradėti naują etapą. O gal tam reikia prieiti slenkstį, kuriuo daug paprasčiau pažymėti ribą... Svarbu tai, kad tokia situacija man atrodo nepaprastai sunki ir sudėtinga. Aš galiu pasakyti: žinai, reikia žengti naują žingsnį kita kryptimi, bet tai sakant norisi iš karto nutilti, nes tai yra ne tai, ko reikia, ir turbūt net ne tai, ką galima sakyti. Ir tada suprantu savo pačios ribas, sprendimo radimo atžvilgiu. Turbūt tai tiesa, kad kažkas labai prisiriša prie to, kas kada nors buvo, labai ar nelabai seniai. Gal net mano, net tikrai mano, kad tai neturi niekada išnykti, nes tai jų dalis, asmenybės, gyvenimo, požiūrio kampo priežastis.

Grafika ir akvarelė, mano galva, vienos įdomiausių dailės technikų. Vien tuo, kad jos nėra tiek paprastos, kad galėtum prisėsti, ką nors papaišyti, o po minutėlės jau mesti viska į šoną, ar atsitraukti nuo darbo ir pabaigti jį vėliau. Imantis akvarelės arba pasiduodi minties abstraktumui ir atsitiktinumui, iki galo nežinodamas kuo tai baigsis, arba turi konkrečią, apgalvotą idėją, kurią pradėjęs ir užbaigi. Žaidimas vandeniu tuo ir sudėtingas, kad kol vanduo neišgaruoja - gali keisti veik viską, bet deja šis procesas gana greitas ir daug laiko svarstymams nėra, todėl kelias dienas lieti vieną darbą turbūt neįmanoma (nebent tai ir yra idėja), nors aš ir nesu tuo tikra. Bet tokia turėtų būti akvarelės esmė - jautrumas, tikslumas ir dirbamojo momento laikinumas. Užbaigus darbą jis jau gyvena pats sau, nes kaip nors jį pataisyti atskirais atvejais įmanoma, tačiau didžiuma - ne. Kaip ir grafikoje. Tuo tai ir ypatinga. O Kaune vyko tarptautinė akvarelės bienalė.. Nežinia kuo aš buvau užsi

PER-ERIC SÖDER Skuggorna Jag avundas skuggorna deras sätt att gå hand i hand deras stängel av oförrättade ärenden deras sätt att uthärda allt Hur de beslagtar tiden och gör tiden till troheten mot den älskade på väggar i rum jag lämnat och återkommit till med samma hopp och förväntan kring det gravitationscentrum skuggorna sugit upp och gjort viktlöst i sin dans innanför musiken, innanför de individuella och gemensamma rörelserna sammanblandade även i det enskilda som det enskildas ursprung Skiggorna som rör min kärna av förluster och misslyckanden rör sig med kärlekens elementära punkt i rörelsen jag ser och då saknar hos mina armar som påminner mig om armar eller uppbrutna lås eller strömavbrott i stora delar av världen där jag repeterar silhuetter och konturer tills rummet bryts av som en torr kvist och hasar mot ett hörn Där jag avundas skuggorna deras sätt att avstå mig; deras sätt att peka ut mig överallt på jordens yta; deras sätt att markera mig med sitt lysande tal

Evaldas Ignatavičius * * * keistas amatas rašyti eilėraščius sapnuojas vergų galeros prėskas prakaitas kurį gėriau irklu plakdamas alkaną jūrą rauda sukąsta tarp dantų kurią kirčiavo rimbas ant mano nugaros o po tūkstančio metų išskaitė mylimosios pirštai

"Kiekvieną švelnumą gaubia didelė paslaptis, kiekviena aistra - neįžvelgiamas slėpinys, sapnas, kuris užmirštamas atsibudus, tyla, kurios nedrįstama sudrumsti, žodis, kurį bijoma ištarti." "Meilė yra tai, kas gyvuoja ir sudaro asmenybę. Jei atsiversime miglotą savo praeities knygą, labai nustebsime perskaitę joje istoriją ne individo, kuriuo manėme buvę, o triukšmingos svetimų padarų minios, ir jei turėsime laimės sutikti būtybę, bent kiek panašią į tai, kas esame šiandien, gink Dieve, nekalbėkime apie nieką kitą - tik apie jausmus!" Oscar Milosz "Meilės įšventinimas" Vertė S. Banionytė

"[...]"pabudime" svarbiausia ne tiesa ir pažinimas, o tikrovė ir jos išgyvenimas bei ištvėrimas. Pabusdamas neįsiskverbi giliau į pasaulio šerdį, į pačią tiesą, o tik suvoki, realizuoji arba skausmingai išgyveni savo "Aš" santykį su šios akimirkos pasaulio padėtimi. Atrandi ne dėsnius, bet sprendimus, patenki ne į pasaulio centrą, bet į savo asmens centrą. Užtat ir tas, ką tuo metu išgyveni, taip mažai tegali būti pasakoma kitiems, taip įstabiai nesiduoda išreiškiama ir suformuluojama; informacija iš šios gyvenimo srities, matyt, neįeina į kalbos tikslus. O jei kaip išimtis pasitaiko žmogus, kuris tave šiek tiek supranta, tai tas suprantantysis yra tokioje pat būklėje, kaip ir tu, taip pat kenčia ir taip pat pabunda." Hermann Hesse "Stiklo karoliukų žaidimas" Vertė Dominykas Urbas