Sąmonė?

Nežinau kodėl niekad neatkreipiau dėmesio kiek dažnai ir kokiam kontekste VU mes minėjom sąmonę. Psichologijos istorijoje, asmenybės teorijose, pažinimo dalykuose turbūt per kokį nors įvadą ir su kalbos/mąstymo teorijom galėjo pasitaikyti. Na jeigu buvo per mažai (nors aš tokio trūkumo anei kiek nejutau) tai dabar sąmonės studijos yra mano pagrindinis specialybinis blokas. Visą savaitę kas rytą nepatikliai klausau, koks mechanicistinis, zombiškas ir nuo esmės atitrūkęs yra kognityvinis požiūris psichologijoje ir vis dar abejoju šiandien dėstytojo išsakytu teiginiu, neva psichologijos mokslas dabar iš funkcionalistinės/kognityvinės pakopos peržengė į sąmonės studijas: sferą kur tiriamas subjektyvus vidinis patyrimas..? Kada, kur? Pastaruoju metu vis tyrinėju pasaulio universitetuose plėtojamas psichologijos kryptis: sąmonė nėra tas labai jaudinantis diskusijų objektas, kol kas. Filosofinėje kryptyje gal situacija ir kita, bet šito aš nežinau. Visgi Skövde universitete sąmonė yra viena iš pagrindinių psichologijos mokslo disciplinų, kuri užima vos ne pusę visos bakalauro programos. Apskritai, psichologijos, kaip tokios, čia išvis nėra. Galimos dvi studijų kryptys: "consciousness" ir "happyness". Neuromokslai orientuoti į sąmonės arba laimės studijas, pastaroji programa oficialiai vadinasi "psychological couching". Su lenke pakalbėjom, kad šiek tiek keista, kaip čia taip, psichologija, neuromokslai ir tokie neapčiuopiami dalykai yra studijų ašis? Aš žvelgiu į tai kaip išbandymą, kiek atvira aš galiu būti kitam požiūriui. Tačiau mane apskritai šiek tiek erzina į ne filosofijos studijas įtraukiamos abstrakčios koncepcijos, kaip sąmonė. Kas kart kiekviena teorija pakomentuojama nurodant į tai, kad neva ji nepaaiškina tikrosios - romantinės - sąmonės sampratos, kuri natūraliai kiekvienam iškyla mąstant apie tai "ką reiškią būti kaip kas nors" "jaustis kaip"  ir pan. Nepaaiškina subjektyvių išgyvenimų. 
Žinoma, galbūt ši kurso pradžia, koncepcinių, filosofinių ir istorinių įžvalgų pristatymas, tikslingai žadina studentų  nepatiklumą. Nujaučiu, kad taip ir yra, nes labai norisi manyti, kad pats dėstytojas nėra per daug susižavėjęs romantine sąmonės interpretacija, gi net Blackmore įvardino kaip šališką ir pernelyg į savo parapsichologines patirtis linkusią mokslininkę sąmonės srityje. Kita vertus, niekad negali žinoti ko tikėtis iš dėstytojo, mojuojančio Dumbuldoro burtų lazdele ir dabar neva atgyjančias sąmonės studijas iliustruojančio iš pelenų pakylančiu feniksu... 
Kita vertus, studentų yra visokių. Teorijų palaikymas pasiskirstęs pernelyg nuspėjamai: laimės studentai gina panpsichismą, sąmonės - materializmą. Aš leidau sau, žvalgydamasi po kursą spėlioti kurie yra kurie, tiesą sakant atspėjau neblogai. Kai susiskirstėme į grupes debatams, teorijų gynimo/triuškinimo kovai, mano spėjimai itin aiškiai buvo patvirtinti. Tad ir man ginančiai materializmą (nes funkcionalizmui ginti nebuvo grupės) visai šaunu su jais dirbti, visi supranta, kada teoriniai elementai gali būti objektyviai pamatuoti ir kada ne. Nors žinoma, gražu klausyti kai "laimės" atstovė sako "taip, neįsivaizduoju kaip pamatuoti kiekvieno padaro sąmonę ir sielą, bet juk nesvarbu kad negali daug ko paaiškinti, juk yra kažkas didesnio už mus pasaulyje.." :) 
Apskritai kurse informacijos klausimu dar nieko naujo neišgirdau, filosofijos ir psichologijos istoriją ir raidą aš jau žinau. Tačiau man patinka mano asmeninis dialogas su kitokiu požiūriu, nuolat iškylanti priešinga mano pasaulio suvokimo sistemai pozicija. Viskas daug labiau gyva. Šiandien pagalvojau, kad tik Dragūnevičiaus seminarai gal buvo kažkas arčiau tokios dialogo būsenos. Kita vertus, jeigu tokius seminarus mes turėtume čia, diskusijas reikėtų ne kurstyti prizais, bet kokiu nors būdu ramdyti. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Knygų iššūkis 2013

Parduota vasara

Žmonės: interview project