Laikas pernelyg reliatyvus. Vienu metu tęsiasi ilgai, ir nebežinau kuo jį užpildyti, o kitu nesuprantu kur išnyksta, tarsi ištirpsta visi laiko tarpai tarp dienotvarkės eilučių. Arba atrodo, kad laikrodis sustoja. Tačiau realiai, mechaniškai. Vieną kartą tai tikrai sustojo, o kitą - tariamai (tai tikriausiai buvo, kad aš labai skubėjau ir man taip pasivaideno, bet labai supykau dėl to, nes visai neseniai pataisiau..)Ir man nepatinka nieko nespėti. Šeštadienis – diena visa priklausanti man, ir tam ką aš sugalvoju kas kartą kitaip (arba jei patinka taip pat), bet paskutiniais šeštadieniais spėju išpildyti vos du tris savo numatytus planus. Vakar Škėma liko nieko nepešęs, ir akivaizdu, kad jis kankinsis mano knygų krūvoje dar ne vieną savaitę. Ir nors pasidarau esminius darbus, tai kas labai svarbu (nebūtinai objektyviai), bet tam, kad viskas būtų optimaliai gerai įgyvendinta, tarkim tolimesni planai, grandininiu būdu priklausantys nuo dabartinių, tai reikia suspėti ir ne pačius esminius