INDRĖS BLOG'AS

Ir atėjo toji diena. Didi diena, pirmojo didaus atsiskaitymo. Nebuvo taip baisu kaip galėjo būti, gal buvo net truputį kvaila. Užduotys su paveikslėliais buvo truputį komiškos, ne tik tuo, kad daugumos tų nuotraukėlių aš nebuvau mačiusi ir jų prasmę kūriau remdamasi atsiskaitymo kontekstu, bet tuo, kad jie buvo tarsi juodos dėmės, todėl man pasirodė nerimta, mėgėjiška... na jų svarba turbūt yra pakankamai svari, bet pateikimas mane nerimtai nuteikė. Ir ačiū tau, mieloji, kad įkalbėjai mane išeiti. Tikrai nežinau kaip geriau galėjo praeiti popietė. Esu beveik tikra, kad mano tąjį juoką ir visa kitą lėmė kavos perteklius :D Bet visa šita diena kaip gera terapija. Toliau šią savaitę įsibėgėsianti veikla, nujaučiu, eisis smagiai, taip jau gerai veikia nuoširdus juokas. O iš tiesų, tai kava nedidelis ypatingas šiandienos leitmotyvas. Jos karštu puodeliu šildžiausi grįžusi per laisvą valandą namo ir netikėtai užtikusi "Visus nepastebėtus vaikus"... Rimta, liūdna ir gražu. Išties tr

Ar taip visiems? Ar visiems tokia bauginanti, vos pastebima sumaištis? Mums, mažajai, tyliai besitariančiai daliai - taip. Kas tokio netvarkingo, sunku paaiškinti. Arba tai dėl didelės svarbos, kurią sugebame viskam suteikti, jei tik tai nors kiek yra kitaip nei visad, kažkas baigia viena ir pradeda kita, slenksčiai. Bet ne visada ir ne visi supranta kada pradėti naują etapą. O gal tam reikia prieiti slenkstį, kuriuo daug paprasčiau pažymėti ribą... Svarbu tai, kad tokia situacija man atrodo nepaprastai sunki ir sudėtinga. Aš galiu pasakyti: žinai, reikia žengti naują žingsnį kita kryptimi, bet tai sakant norisi iš karto nutilti, nes tai yra ne tai, ko reikia, ir turbūt net ne tai, ką galima sakyti. Ir tada suprantu savo pačios ribas, sprendimo radimo atžvilgiu. Turbūt tai tiesa, kad kažkas labai prisiriša prie to, kas kada nors buvo, labai ar nelabai seniai. Gal net mano, net tikrai mano, kad tai neturi niekada išnykti, nes tai jų dalis, asmenybės, gyvenimo, požiūrio kampo priežastis.