Pianinas, Kamuntavičius ir Lietuva
Penktadienis nebuvo šį kartą nei itin smagus, nei nerūpestingai nuteikiantis, kaip būna paprastai, tačiau gal būtent, kad visiškai priešingas, ganėtinai įdomus, nors smarkiai nuvargino. Taigi pirmąją dienos dalį praleidau mokytojų ir mokinių konferencijoje "Gyvenu Lietuva ir Lietuvai". Mudvi abidvi su Gintare pirmiausia žavėjomės Ąžuolo katalikiška mokykla: jos neįprastu išplanavimu (reikia pastebėti, kad kartą Klaipėdoje nakvojau vienoje katalikiškoje mokykloje ir jos išplanavimas bei visas pastato modelis buvo toks pats, daugiau tokių nemačiau) ir veiklomis. Kaip žinia Ąžuolo mokykloje įsikūrus "Gilė" - folkroro ansamblis, gerai jie "pavarė". O kur dar visokie akustiniai penktadieniai, žvakių liejimas, rekolekcijos ir nepaprastas pianinas bei fortepijonas, kur turėjau galimybę pasigroti tuščioje salėje, kol visi valgė pietus, o kaip buvo gera... Žodžiu pabumbėjom, kad pas mus akustiniu vakaru susidomėtų kokie trys žmonės ir tie patys būtų tik grojantieji :D
Ir prasidėjo konferencija. Profesoriai, mokslininkai rimti. Ir neapgalvojo truputį, kokiai auditorijai kalba. Z. Zinkevičius ir A. Tyla nuklydo į smulkmenas, kalbėjo nekoncetruotai ir pametė jiems skirto laiko nuovoką, bei buvo perdėm akademiški, kai šešiasdešimt proc. klausytojų buvo mokiniai, kas kad rimti, kas kad ir susidomėję. Žinoma, Zinkevičius veik neprastai bandė įrodyti, kad Netimeras buvo tikrai ne lietuvis, ko mus moko mokykloj - jokiu būdu ne prūsas- o pasirodo, kad taip gali būti. Tik jau jo pradžia ir pabaiga buvo iškritę iš konteksto, nežinau ar kad aš jau paveikta samprotavimo rašinių struktūros ir minčių nuoseklumo reikalavimų, tačiau jo struktūra buvo maždaug:
- Svarbiausia kad Lietuvos vardas paminėtas dėl krikščionybės skilidimo
- Kokia šaknimi Lietuva (Lit Leit ar Liet) paminėta Kvedlinburgo analuose
- Netimero vardo nelietuviškumas
- Upelių pavadinimų aiškinimas
- Taigi kaip minėta svarbiausia Lietuvos vardo paminėjime krikščionybės sklidimas
:D Tai jau tikrai jis įrodė savo pagrindinį teiginį... Na čia ne esmė, tie skiemenukų aiškinimai man buvo visai įdomūs ir aš linkusi tikėti kad Netimeras tikrai buvo prūsas. O kad likčiau budri reikėjo kažkaip vis kritiškai mąstyti.
Visgi po pertraukos sekę pranešimai buvo visus prikeliantys iš snaudulio, o aš išvis ėmiau taip džiūgauti, kad kone bėgau kalbėtis su Kamuntavičium, tik mano komanda mane sulaikė ir jis per tą laiką dingo :( Manykime kad progų dar bus.
Taigi pirmas kalbėjo Kunigas A. Svarinskas. Čia tai buvo kalba, žmogus tiesiai šviesiai išdėstė Lietuvos problemas, klaidas, ir papunkčiui nurodė ką reikia daryti. Auditorija atgijo, sukluso. Štai kaip reikėjo pradėti. Ir po tokio pasisakymo kitam keliami jau daug didesni reikalavimai. Bet tada pasirodė R. Kamuntavičius. Tai gi tas pats, kur mūsų istorijos vadovėlį sudarinėjo, galvojom turėtų būti senas... O pasirodo priešingai :) Skaitė pranešimą tema - Lietuvos istorijos paradoksai- nesudėtinga, paprasta, įdomu. Teiginiai paprastučiai, pradedant tuo kad lietuviai gerai valgė, o vargšai prancūzai deja ne :D Pereinant prie Lietuvos daugiakultūriškumo ir demokratiškumo. Gerai pasirinko, supriešinti Lietuvą su Europa, parodyti istorijos puses, kur Lietuva perspjovė ne vieną vakarų Europos valstybę, kaip nešališkas požiūris į Baltramiejaus naktį ar pirmoji konstitucija. Jis kalbėjo taip paprastai, pagauliai, ironiškai, ir balsas malonus (vienas iš tų kurių galiu klaustyti neatsiklausyti, kaip pvz. Stanciko) už tai aš buvau labai sužavėta ir ėmiau manyti, kad turiu kažkokią silpnybę savo mintis gražiai dėstantiems, kalbėti mokanties meninkams ir mokslininkams ech :)
Darbas sekcijose prasidėjo jau po pietų, man reikėjo į Liniją tai nerimavau, kad spėtume paskaityti savo "pranešimą". Bet laimei buvome pirmieji. O mudviejų su Gintare misija buvo pristatyti konkrečią mokyklos pilietinio ugdymo programos veiklą. Salė buvo pustuštė, mūsų sekcijoje tik šešios mokyklos po kelis atstovus. Du mieli pagyvenę vyriškiai draugiškai šypsojosi ir su mažyčiu diktofonu įsirašinėjo ką kalbam. Viskas pavyko puikiai, pakalbėjom, susirinkom daiktus ir išvažiavom. Kas namo, kas į Liniją, kas dar kur.
Taigi diena pavykusi. Paklausiau žmonių kurie tikrai nuoširdžiai atsidavę savo mokslui ir su užsidegimu kalbantys apie istoriją. Turėjau valandėję pianinų ir fortepijonų erdvėje pasimėgauti muzika ir tuo kaip nuoširdžiai galima klavišais išsilieti. Sutikau dar vieną psichologė kuri nesiskundžia VDU ir šiandien jau knygų neskaitysiu.
Ir prasidėjo konferencija. Profesoriai, mokslininkai rimti. Ir neapgalvojo truputį, kokiai auditorijai kalba. Z. Zinkevičius ir A. Tyla nuklydo į smulkmenas, kalbėjo nekoncetruotai ir pametė jiems skirto laiko nuovoką, bei buvo perdėm akademiški, kai šešiasdešimt proc. klausytojų buvo mokiniai, kas kad rimti, kas kad ir susidomėję. Žinoma, Zinkevičius veik neprastai bandė įrodyti, kad Netimeras buvo tikrai ne lietuvis, ko mus moko mokykloj - jokiu būdu ne prūsas- o pasirodo, kad taip gali būti. Tik jau jo pradžia ir pabaiga buvo iškritę iš konteksto, nežinau ar kad aš jau paveikta samprotavimo rašinių struktūros ir minčių nuoseklumo reikalavimų, tačiau jo struktūra buvo maždaug:
- Svarbiausia kad Lietuvos vardas paminėtas dėl krikščionybės skilidimo
- Kokia šaknimi Lietuva (Lit Leit ar Liet) paminėta Kvedlinburgo analuose
- Netimero vardo nelietuviškumas
- Upelių pavadinimų aiškinimas
- Taigi kaip minėta svarbiausia Lietuvos vardo paminėjime krikščionybės sklidimas
:D Tai jau tikrai jis įrodė savo pagrindinį teiginį... Na čia ne esmė, tie skiemenukų aiškinimai man buvo visai įdomūs ir aš linkusi tikėti kad Netimeras tikrai buvo prūsas. O kad likčiau budri reikėjo kažkaip vis kritiškai mąstyti.
Visgi po pertraukos sekę pranešimai buvo visus prikeliantys iš snaudulio, o aš išvis ėmiau taip džiūgauti, kad kone bėgau kalbėtis su Kamuntavičium, tik mano komanda mane sulaikė ir jis per tą laiką dingo :( Manykime kad progų dar bus.
Taigi pirmas kalbėjo Kunigas A. Svarinskas. Čia tai buvo kalba, žmogus tiesiai šviesiai išdėstė Lietuvos problemas, klaidas, ir papunkčiui nurodė ką reikia daryti. Auditorija atgijo, sukluso. Štai kaip reikėjo pradėti. Ir po tokio pasisakymo kitam keliami jau daug didesni reikalavimai. Bet tada pasirodė R. Kamuntavičius. Tai gi tas pats, kur mūsų istorijos vadovėlį sudarinėjo, galvojom turėtų būti senas... O pasirodo priešingai :) Skaitė pranešimą tema - Lietuvos istorijos paradoksai- nesudėtinga, paprasta, įdomu. Teiginiai paprastučiai, pradedant tuo kad lietuviai gerai valgė, o vargšai prancūzai deja ne :D Pereinant prie Lietuvos daugiakultūriškumo ir demokratiškumo. Gerai pasirinko, supriešinti Lietuvą su Europa, parodyti istorijos puses, kur Lietuva perspjovė ne vieną vakarų Europos valstybę, kaip nešališkas požiūris į Baltramiejaus naktį ar pirmoji konstitucija. Jis kalbėjo taip paprastai, pagauliai, ironiškai, ir balsas malonus (vienas iš tų kurių galiu klaustyti neatsiklausyti, kaip pvz. Stanciko) už tai aš buvau labai sužavėta ir ėmiau manyti, kad turiu kažkokią silpnybę savo mintis gražiai dėstantiems, kalbėti mokanties meninkams ir mokslininkams ech :)
Darbas sekcijose prasidėjo jau po pietų, man reikėjo į Liniją tai nerimavau, kad spėtume paskaityti savo "pranešimą". Bet laimei buvome pirmieji. O mudviejų su Gintare misija buvo pristatyti konkrečią mokyklos pilietinio ugdymo programos veiklą. Salė buvo pustuštė, mūsų sekcijoje tik šešios mokyklos po kelis atstovus. Du mieli pagyvenę vyriškiai draugiškai šypsojosi ir su mažyčiu diktofonu įsirašinėjo ką kalbam. Viskas pavyko puikiai, pakalbėjom, susirinkom daiktus ir išvažiavom. Kas namo, kas į Liniją, kas dar kur.
Taigi diena pavykusi. Paklausiau žmonių kurie tikrai nuoširdžiai atsidavę savo mokslui ir su užsidegimu kalbantys apie istoriją. Turėjau valandėję pianinų ir fortepijonų erdvėje pasimėgauti muzika ir tuo kaip nuoširdžiai galima klavišais išsilieti. Sutikau dar vieną psichologė kuri nesiskundžia VDU ir šiandien jau knygų neskaitysiu.
Komentarai