Ar taip visiems? Ar visiems tokia bauginanti, vos pastebima sumaištis? Mums, mažajai, tyliai besitariančiai daliai - taip. Kas tokio netvarkingo, sunku paaiškinti. Arba tai dėl didelės svarbos, kurią sugebame viskam suteikti, jei tik tai nors kiek yra kitaip nei visad, kažkas baigia viena ir pradeda kita, slenksčiai.
Bet ne visada ir ne visi supranta kada pradėti naują etapą. O gal tam reikia prieiti slenkstį, kuriuo daug paprasčiau pažymėti ribą... Svarbu tai, kad tokia situacija man atrodo nepaprastai sunki ir sudėtinga. Aš galiu pasakyti: žinai, reikia žengti naują žingsnį kita kryptimi, bet tai sakant norisi iš karto nutilti, nes tai yra ne tai, ko reikia, ir turbūt net ne tai, ką galima sakyti. Ir tada suprantu savo pačios ribas, sprendimo radimo atžvilgiu. Turbūt tai tiesa, kad kažkas labai prisiriša prie to, kas kada nors buvo, labai ar nelabai seniai. Gal net mano, net tikrai mano, kad tai neturi niekada išnykti, nes tai jų dalis, asmenybės, gyvenimo, požiūrio kampo priežastis. Ar nori tai peržengti? Būtų gerai, jei taip būtų. Tačiau kartais taip keista, kai girdi kaip kas nors tau kalba, ir rodos tu turi atsakymą, paprastą ir nesudėtingą, tačiau klausiančiam jis atrodo visai beprasmis, neįmanomas, tuščias. Tada atrodo tarsi to pačio supratimas kaip dvi tiesės prasilenkia erdvėje. Ir mes vieni kitų nesuprantam, o sėdim kartu kaip geriausi draugai. Vienas žvelgia ir viliasi, kitas bando sukurti strategiją. Nežinau kas tai sugalvojo, ir nusprendė kuri tiesė tikroji, kuris etapas teisingesnis, tačiau jis turbūt turi argumentų.
Ir nepaisant skirtumų, mes pakibom netvarkoje. Aš žinau savojo sąmyšio kilmę, numatau ir būsimą sprendimą, dvilypį. O tai irgi priežastis. Tačiau viskas taip tikslu ir priklausoma nuo kitų, kad net ir piktintis tuo nesinori, klausimai beveik esminiai, galbūt net visiškai tokie. Esminiai klausimai ir likusiose netvarkingose planetose.
Ir visos skrieja.
Komentarai