Parduota vasara
 |
| Fackelblomster |
Jau žiemą ieškodama darbo supratau, kad net ir eiliniuose darbuose, kurie niekuo nėra ypatingi, nereikalauja stebėtino unikalumo ir nepaprastų gebėjimų, visiems norisi, kad jų darbuotojai norėtų dirbti darbą ir dėl pačio darbo. Tada įvertini ką gali daryti gerai, ką gali pasiūlyti dėl ko tavęs kažkam reikėtų. Gyvendama universitete ir jokio paprastųjų darbo nedirbusi supratau, kad nieko aš gerai daryti dar nemoku. Visa ko iš manęs kam nors reikia, tai mokytis. Bet iš mokslo gyventi galima, ir labai neblogai. Reikia tik turėti pasvertą idėją. Savo vasaros idėjom per daug pasitikėjau, niekas nesivargino pasiimti apie neuromokslinius tyrimus paistančios psichologės į biofizikos ir medicinos praktiką. Kad jau namie darbo nedavė,o ir kamuojama neapsisprendimo dėl ateities ir tikrojo savo profesinio pašaukimo, priėmiau pasiūlymą užsidirbti iš Švedijos mokslo.
Umeå universitete jau daugiau kaip 20 metų vykdomas projektas kuriame tyrinėjami tam tikri augalai ir jų ekologija skirtingoje aplinkoje. Jie išsodinti archipelage Baltijos jūroj ir krantuose žemyno dalyje. Mano bosas, Lars Ericsson, kiekvieną vasarą įdarbina žmonių, kurie per kelis mėnesius išmaišo salas, ir surenka duomenis apie tų metų augalų stovį. Darbas kruopštus tačiau nesudėtingas, esminė užduotis protokoluose fiksuoti informaciją apie augalus - aukštį, žydinčių ir nežydinčių stiebų skaičių, ar žiedai apsėsti juos ėdančių vabalų, kokia procentinė dalis viso augalo suėsta lervų ir kitų gyvių etc. taip pat demografinės užduotys, kuomet tuos augalus reikia salose susirasti pagal žemėlapius, pakeisti augalo pernykščius numerius (kurie užrašyti ant spalvotų juostelių ir pritvirtinti prie augalų ar įsmeigti į žemę) naujais. Šešios-septynios valandos gryno darbo lauke. Pora valandų per dieną kelionės automobiliu iki jūros ir atgal, keliasdešimt minučių plaukiojimo motorine valtim. Salos, uolos, vėjas, saulė, vorai, sparvos ir akliai... Ne turistinis pavėpsojimas į šiaurės Švedijos pajūrį, bet interaktyvus gamtos patyrinėjimas. Būtent tai, ko man ir reikėjo galvai pailsinti. Na ir aišku, kaip beskaičiuosi, bet išvažiuoti toli ir tik trim savaitėm darbo apsimokėjo labiau, nei bet koks darbo variantas Vilniuj.
Gyvenau apsupta biologijos geek'ų. Nebuvau ir labai susižavėjusi gyviais ir gėlytėm lig išvažiuodama, nedaug tas susižavėjimas ir išaugo per šį laiką. Bet kai aplinkoj visi pakvaišę dėl visko kas juda, savaime kažkiek įsitrauki į tą žaidimą ir pasidaro įdomu. Nors kolegoms ir nepavyko įtikinti, kad vabzdžiai yra kažkas jaudinančio, bet augalus atradau tarsi iš naujo. Formos ir prisitaikymas, daug ką gali beveik visur išauginti, jei tik pasistengsi. Kai vienas idėjinis gamtininkas, pas kurį praleidau savaitgalį, pasakojo apie savo sodą, stebėjosi kaip visokie atogrąžų augalai pas jį namuos sugeba žiedus sukrauti, ir įvairios gėlelės ir viduržemio regiono ir Azijos salų puikiai peržiemoja. Pakerėta Švediškos knygų knygos ir sėkmingo mane priėmusių žmonių daržovių auginimo balkonuose ir ant palangių, nutariau grįžusi auginti ridikėlius ir rozmariną, o visas per vasarą niekieno neprižiūrėtas ir numirusias gėles prikelti ar pakeisti.
Niekam iki galo nebuvo aišku kodėl psichologijos studentė dirba botanikos projekte, bet man reikia pačiupinėti nepažintas mokslo sritis. Pasitikrinti, ar aš tikrai savo rogėse sėdžiu. Na ir supratau, kad gryna biologija ne man, kad laboratorinis darbas man patinka, bet į miškus ir pelkes eiti aš visai nesiveržiu. Kita vertus įdomių dalykų išmokau. Deja, rogių klausimas dar iki galo neatsakytas.
Komentarai