Trupiniai 1. tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, nei spalvoto rudens, nei vienspa lvio šlavėjo, čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės, ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja, ir į angelus drįsta kažkas pakylėti vienuolį ar vienuolę, ar paprastą varno tipažą, čia aukštuomenė rengia balius ir kartoja, ir kartoja save, ir kitus, lyg dar būtų per maža, ir lyg būtų per daug - nusidangstom ir lyjam. tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu, nei garbės, nei troškimo - tik sąžinės tylą, tik ravėsiu kažką iš dangaus, o dangus iš manęs. 2. aš sapnuosiu tave, o tu nieko nejausi, nei karaliaus dvarų, nei sulyto šunelio, ir šis pokalbis bus toks trapus kad nurausim, toks kaip mažas, mažytis, mažiausias taškelis. toks kaip tie, kurie lieka ir skaito pamokslus arba vašką supranta kaip kitą dimensijos būtį. ką galvosi - žinau, bet suvokt nesuvoksiu, užrakinsiu namus ir išeisiu į lapkričio liūtį. ir sutiksiu tave, bet manęs nepažinsi, prasilenksim baltai ant viduržiemio sniego, ant v...
Komentarai