Lyčių skirtumai moksle ir švietime arba vargšės protingosios mergaitės
Temos apie lyčių skirtumus kokiame nors kontekste visada patraukia mano dėmesį. Ne todėl, kad įžvelgčiau skriaudas kieno nors atžvilgiu, ar panašiai, tiesiog man visada baisiai įdomu, ir ką gi jie pasakys, tie žmonės, besiruošiantys ką nors papasakoti. Juolab, kai sakoma "skirtumai", paklausyti ir ateinu tik apie skirtumus, kas turėtų reikšti jog skirtumai neveda į vertinimą bei nelygybę. Na bet matyt tik dangstomasi tuo, atseit neutraliu įvardijimu.
Taigi sudalyvavau seminare „Lyčių skirtumai švietime ir moksle: kokios problemos?“ Tiesiog turėjau laiko tarpe paskaitų ir vakaro planų. Nesigailiu, kad atėjau, nors pranešimu kurį paskaitė gerbiama docentė Giedrė Purvaneckienė nusivyliau. Iš tiesų jutau, kaip teiginys po teiginio aš darausi vis skeptiškesnė tiek pačios pranešėjos tiek jos teorijų (kurios yra ne jos) atžvilgiu. Nežinau ar aš buvau mažuma auditorijoje, kuri nesutiko su tuo, jog moterys eilinį kartą yra diskriminuojamos, kuri nesipiktino Šliogerio interviu ir manė, kad dabartinėje mokykloje tikrai ne mergaitės turi daugiau bėdų su mokymo programa.
Pirma, kas man nepadėjo daugiau ar mažiau pasitikėti pranešimu, buvo Purvaneckienės kalba. Perdėm buitiška, prunkštimas kalbant apie lyčių biologija/fiziologiją, jos pats toks neįtikinantis tonas, kartojimas kad šito ji nežinanti, to iki galo nepaskaičiusi ir pan. Nagi, žmogau, tu skaitai mokslinį pranešimą, paremtą tyrimais, nors apie juos atskira kalba, ir kaip tu kalbi. Gal aš kabinėjuosi nepagrįstai, gal ko nors nesuprantu, bet man patinka klausyti užtikrintų, argumentuojančių, ir daugiau mažiau lanksčių tame kuo nėra tikri pranešėjų, kad ir apie ką jie kalbėtų.
Kalbant apie pateiktas statistikas, tyrimų rezultatus, tai sakyčiau jie buvo vienpusiški ir kiek senstelėję. Tyrimai: kiek akademinėje veikloje moterų Lietuvoje ir Europoje, kokybiniai tyrimai apie tai kodėl moterys nesirenka mokslininkių profesijos, taip pat apie berniukų ir mergaičių mokymosi ypatumus. Supratau, kad jie buvo vienu ar kitu aspektu skirti paremti docentės teiginiui, jog visa, kas vyksta mokyklose ir akademiniame pasaulyje tarp skirtingų lyčių atstovų yra socializacijos padarinys. Pačioje pranešimo pradžioje socialinė lytis buvo visiškai atsieta nuo fizinės, ir įgimti smegenų veiklos skirtumai (būtent skirtumai)neigiami. Įdomus argumentas buvo, jog kūdikių smegenys, tiek berniukų tiek mergaičių esti identiškos sugebėjimų atžvilgiu. Tačiau man šis argumentas pasirodė ginčytinas. Pati negalėčiau labai tvirtai jo atremti, tačiau argi nėra potencialo smegenims keistis vaikui augant. Juk ir kalbos centrai susiformuoja ne vos gimus, lygiai taip manau ir skirtingos smegenų sritys gali vystytis, priklausomai nuo lyties, vienos intensyviau, kitos netiek. Na bet tiek jau to, pakalbinsiu Bagdoną, kuris berods prieš tai vedė seminarą (kuriame nebuvau) apie būtent nesocialinius lyčių skirtumus.
Taigi nebuvo pateikta konkrečių tyrimų pavyzdžių apie įgimtus lyčių skirtumus (nei neigiančių, nei teigiančių), todėl laikyčiau statistiką vienpusiška. Taip pat grafikai ir apklausos siekė 2000 metus. Nežinau, sutikčiau, kad galima naudoti nenaujus fundamentalių tyrimų rezultatus, kur žinoma, jog niekas ir negalėjo pasikeisti, bet socialiniai tyrimai, o konkrečiu atveju apie kompiuterių turėjimo ir naudojimo skirtumus tarp berniukų ir mergaičių... kam atsiprašinėti, kad duomenys seni ir vis tiek juos pateikti, tuomet gal verta atsisakyti, juk vis tiek tai jau nėra svarus argumentas... Taigi galop aš skeptiškai ėmiau žiūrėti ir į patektus duomenis.
Kitas įdomus man aspektas buvo švietimo sistemos klaidų aiškinimas. Gali būti, kad aš kažką praklausiau ir čia būtų mano klaida, bet iškeltas keista paradoksas. Pradžioje teiktas kažkoks šaltinis apie tai, kad mergaitės yra labiau mėgiamos mokytojų, nes mokytojos - dauguma moterys. Todėl jos labiau skatinamos ir joms rašomi geresni pažymiai. Vėliau jau kalbėta, kad paprastai berniukams skiriama daugiau dėmesio ir jie mokytojų vertinami kaip protingesni savaime, o mergaitės tik kaip sugebančios ar nesugebančios dirbti. Nelabai norėčiau gilintis, kas ir kaip yra labiau mėgiami, protingesni ir pan. bet viena, kad mokyklinės programos yra kaip tyčia sukurtos mokytis mergaitėms - tai beveik sutikčiau. Vien savo asmeniniais pastebėjimais besiremdama, manau, kad mergaitėms išties yra patogu išmokti tai, kas joms gražiai padiktuojama ir pavadinama atsakymų, o berniukai sakyčiau tingi mokytis kažką pažodžiui, jeigu yra įmanoma išmąstyti. Lygiai taip manau, kad yra daugybė atvirkščių variantų. Jeigu jau tos nelygiavertėmis besijaučiančios akademikės mano, kad viskas pasiekiama auklėjimu, socializacija ir tinkamomis salygomis, tai kodėl tuomet mergaitėms palankiomis sąlygomis, joms nesiseka toliau siekti mokslo? Apverskime sistemą, paruoškime programą orientuotą į iniciatyvų mąstymą (kaip vieną iš galimų variantų) ir žiūrėkime kas bus. Ar pasikeis lyčių dominavimas akademiniam pasauly ar ne.
Žinoma, kaip problema moterų karjerai įvardijama šeima, t.y. vaikai, namų ruoša, ir pan. Tiesa, kad nors du metus praleidusi moteris šiek tiek iškrinta iš konteksto, kai nedalyvauja aktyviai besimainančiuose mokslo reikaluose, tačiau ir nemanyčiau jog tai yra esminė priežastis. Kaip vienam iš pateiktų kokybinių tyrimų apibendrinta moterys nėra mokslininkės nes jos to nenori. Ir čia man pasirodė, kad kovojančios moterys tarsi norėtų visas perprogramuoti, kad jos norėtų tapti akademikėmis. Čia, man kilo klausimas, na o kaip yra su tomis socialinėm specialybėm, kiek čia merginų, argi nesudarytos sąlygos aktyviai merginai siekti karjeros? Veik visos galimybės. Tik turėk ką pasakyti. O visgi, atseit jos mokslininkėmis netampa dėl to, kad joms mikro lygmenyje suformuotas suvokimas, ką turėtų daryti moteris... vaje, kaip gaila. O jeigu ir taip, jeigu joms išties nėra įdomu ir jos nenori mokslo aukštumų, kas gi čia negero?
Koks mano pačios įspūdis apie mokslininkes, mano pačios dėstytojas: tikrai nenuostabiausias. Argi neturėčiau jomis žavėtis, viena kad jos moterys ir yra čia, tarp akademikų, kad jos išsikovojo, kad jos laimėtojos ir pan.. mano kriterijai kiek kiti. Tik keletą savo dėstytojų galiu įvardinti kaip tikrai šaunias moteris-akademikes. Tačiau kitos turėtų rimtai susimąstyti, ar ne geriau joms būtų kokia kita veikla.
Taip, gal aš ir piktai kalbu, nelyg išduodanti savus, tačiau aš manau, kad nėra ko verkti moterims dėl mokslo aukštumų, visa noru ir galimybėmis grįsta, jeigu neduota, tai sakyčiau neduota,o jeigu norima, mąstoma ir dirbama tuomet tik pirmyn. Gal aš ir naivi, ir viskas ne taip paprasta, bet kodėl turėtų taip nebūti?
Ir apskritai, aš už tai, kad skirtumai yra gerai. Niekas nemoko, kad būti šeimos ugnele yra blogai, vien tik pačios moterys sukuria sau tokią iliuziją.
Taigi sudalyvavau seminare „Lyčių skirtumai švietime ir moksle: kokios problemos?“ Tiesiog turėjau laiko tarpe paskaitų ir vakaro planų. Nesigailiu, kad atėjau, nors pranešimu kurį paskaitė gerbiama docentė Giedrė Purvaneckienė nusivyliau. Iš tiesų jutau, kaip teiginys po teiginio aš darausi vis skeptiškesnė tiek pačios pranešėjos tiek jos teorijų (kurios yra ne jos) atžvilgiu. Nežinau ar aš buvau mažuma auditorijoje, kuri nesutiko su tuo, jog moterys eilinį kartą yra diskriminuojamos, kuri nesipiktino Šliogerio interviu ir manė, kad dabartinėje mokykloje tikrai ne mergaitės turi daugiau bėdų su mokymo programa.
Pirma, kas man nepadėjo daugiau ar mažiau pasitikėti pranešimu, buvo Purvaneckienės kalba. Perdėm buitiška, prunkštimas kalbant apie lyčių biologija/fiziologiją, jos pats toks neįtikinantis tonas, kartojimas kad šito ji nežinanti, to iki galo nepaskaičiusi ir pan. Nagi, žmogau, tu skaitai mokslinį pranešimą, paremtą tyrimais, nors apie juos atskira kalba, ir kaip tu kalbi. Gal aš kabinėjuosi nepagrįstai, gal ko nors nesuprantu, bet man patinka klausyti užtikrintų, argumentuojančių, ir daugiau mažiau lanksčių tame kuo nėra tikri pranešėjų, kad ir apie ką jie kalbėtų.
Kalbant apie pateiktas statistikas, tyrimų rezultatus, tai sakyčiau jie buvo vienpusiški ir kiek senstelėję. Tyrimai: kiek akademinėje veikloje moterų Lietuvoje ir Europoje, kokybiniai tyrimai apie tai kodėl moterys nesirenka mokslininkių profesijos, taip pat apie berniukų ir mergaičių mokymosi ypatumus. Supratau, kad jie buvo vienu ar kitu aspektu skirti paremti docentės teiginiui, jog visa, kas vyksta mokyklose ir akademiniame pasaulyje tarp skirtingų lyčių atstovų yra socializacijos padarinys. Pačioje pranešimo pradžioje socialinė lytis buvo visiškai atsieta nuo fizinės, ir įgimti smegenų veiklos skirtumai (būtent skirtumai)neigiami. Įdomus argumentas buvo, jog kūdikių smegenys, tiek berniukų tiek mergaičių esti identiškos sugebėjimų atžvilgiu. Tačiau man šis argumentas pasirodė ginčytinas. Pati negalėčiau labai tvirtai jo atremti, tačiau argi nėra potencialo smegenims keistis vaikui augant. Juk ir kalbos centrai susiformuoja ne vos gimus, lygiai taip manau ir skirtingos smegenų sritys gali vystytis, priklausomai nuo lyties, vienos intensyviau, kitos netiek. Na bet tiek jau to, pakalbinsiu Bagdoną, kuris berods prieš tai vedė seminarą (kuriame nebuvau) apie būtent nesocialinius lyčių skirtumus.
Taigi nebuvo pateikta konkrečių tyrimų pavyzdžių apie įgimtus lyčių skirtumus (nei neigiančių, nei teigiančių), todėl laikyčiau statistiką vienpusiška. Taip pat grafikai ir apklausos siekė 2000 metus. Nežinau, sutikčiau, kad galima naudoti nenaujus fundamentalių tyrimų rezultatus, kur žinoma, jog niekas ir negalėjo pasikeisti, bet socialiniai tyrimai, o konkrečiu atveju apie kompiuterių turėjimo ir naudojimo skirtumus tarp berniukų ir mergaičių... kam atsiprašinėti, kad duomenys seni ir vis tiek juos pateikti, tuomet gal verta atsisakyti, juk vis tiek tai jau nėra svarus argumentas... Taigi galop aš skeptiškai ėmiau žiūrėti ir į patektus duomenis.
Kitas įdomus man aspektas buvo švietimo sistemos klaidų aiškinimas. Gali būti, kad aš kažką praklausiau ir čia būtų mano klaida, bet iškeltas keista paradoksas. Pradžioje teiktas kažkoks šaltinis apie tai, kad mergaitės yra labiau mėgiamos mokytojų, nes mokytojos - dauguma moterys. Todėl jos labiau skatinamos ir joms rašomi geresni pažymiai. Vėliau jau kalbėta, kad paprastai berniukams skiriama daugiau dėmesio ir jie mokytojų vertinami kaip protingesni savaime, o mergaitės tik kaip sugebančios ar nesugebančios dirbti. Nelabai norėčiau gilintis, kas ir kaip yra labiau mėgiami, protingesni ir pan. bet viena, kad mokyklinės programos yra kaip tyčia sukurtos mokytis mergaitėms - tai beveik sutikčiau. Vien savo asmeniniais pastebėjimais besiremdama, manau, kad mergaitėms išties yra patogu išmokti tai, kas joms gražiai padiktuojama ir pavadinama atsakymų, o berniukai sakyčiau tingi mokytis kažką pažodžiui, jeigu yra įmanoma išmąstyti. Lygiai taip manau, kad yra daugybė atvirkščių variantų. Jeigu jau tos nelygiavertėmis besijaučiančios akademikės mano, kad viskas pasiekiama auklėjimu, socializacija ir tinkamomis salygomis, tai kodėl tuomet mergaitėms palankiomis sąlygomis, joms nesiseka toliau siekti mokslo? Apverskime sistemą, paruoškime programą orientuotą į iniciatyvų mąstymą (kaip vieną iš galimų variantų) ir žiūrėkime kas bus. Ar pasikeis lyčių dominavimas akademiniam pasauly ar ne.
Žinoma, kaip problema moterų karjerai įvardijama šeima, t.y. vaikai, namų ruoša, ir pan. Tiesa, kad nors du metus praleidusi moteris šiek tiek iškrinta iš konteksto, kai nedalyvauja aktyviai besimainančiuose mokslo reikaluose, tačiau ir nemanyčiau jog tai yra esminė priežastis. Kaip vienam iš pateiktų kokybinių tyrimų apibendrinta moterys nėra mokslininkės nes jos to nenori. Ir čia man pasirodė, kad kovojančios moterys tarsi norėtų visas perprogramuoti, kad jos norėtų tapti akademikėmis. Čia, man kilo klausimas, na o kaip yra su tomis socialinėm specialybėm, kiek čia merginų, argi nesudarytos sąlygos aktyviai merginai siekti karjeros? Veik visos galimybės. Tik turėk ką pasakyti. O visgi, atseit jos mokslininkėmis netampa dėl to, kad joms mikro lygmenyje suformuotas suvokimas, ką turėtų daryti moteris... vaje, kaip gaila. O jeigu ir taip, jeigu joms išties nėra įdomu ir jos nenori mokslo aukštumų, kas gi čia negero?
Koks mano pačios įspūdis apie mokslininkes, mano pačios dėstytojas: tikrai nenuostabiausias. Argi neturėčiau jomis žavėtis, viena kad jos moterys ir yra čia, tarp akademikų, kad jos išsikovojo, kad jos laimėtojos ir pan.. mano kriterijai kiek kiti. Tik keletą savo dėstytojų galiu įvardinti kaip tikrai šaunias moteris-akademikes. Tačiau kitos turėtų rimtai susimąstyti, ar ne geriau joms būtų kokia kita veikla.
Taip, gal aš ir piktai kalbu, nelyg išduodanti savus, tačiau aš manau, kad nėra ko verkti moterims dėl mokslo aukštumų, visa noru ir galimybėmis grįsta, jeigu neduota, tai sakyčiau neduota,o jeigu norima, mąstoma ir dirbama tuomet tik pirmyn. Gal aš ir naivi, ir viskas ne taip paprasta, bet kodėl turėtų taip nebūti?
Ir apskritai, aš už tai, kad skirtumai yra gerai. Niekas nemoko, kad būti šeimos ugnele yra blogai, vien tik pačios moterys sukuria sau tokią iliuziją.
Komentarai
Vieną kaip pagrindinių kontrargumentų galėčiau pasakyti, kad socialinė lytis yra atskiriama nuo fiziologinės. Socialine lytimi tu išmoksti būti. Fiziologiniai skirtumai yra akivaizdūs ir niekas (sveiko proto)neginčyja to. Bet socialinė lytis yra kas kita - tu tai įgauni, tu negimsti su tuo kaip su duotybe.
Tokie dalykai kaip berniukų logika ar mergaičių logika - tokie patys konsrtuktai. Ir tai, kad berniukai jau geriau logiškai išgalvos, negu tingėdami skaitys ir krapštysis prie to, prie ko krapštos mergaitės, na - vėl gi - stereotipiška. Berniukai juk padaužos, išdykėliai, o mergaitės - kruopščios ir tvarkingos. Iš to vėliau išplaukia, kad berniukai, jau vaikinai yra kovotojai, užkariautojai, tyrnėtojai, laimėtojai, o mergaitės - kruopščios ir tvarkingos. Tai yra kalba apie sąlygas ir galimybes skleistis tiek berniukų tiek mergaičių gebėjimams. O sąlygas gebėjimams skleistis jau apibrėžia tėveliai prieš gimstant vaikui, jei žino fiziologinę lytį. jei berniukas - dovanos mašinytę, jei mergaitę ledinuką ir lėlytę. Šitaip jau pradedama konstruoti lytis. Vėliau mergaitė gaus žaislinį virtuvės komplektėlį su virykle,kriaukle servyzu, o berniukas lego konstruktorių. Mergaitė lavins savo kaip nam9dinės veikėjos įgūdžius, berniukas per žaidimą su konstruktorium lavins erdvinį suvokimą, kas vėliau labai pravers geometrijoj, braižyboj, žemėlapių skaityme ir kituose berniukiškuose reikaluose. Aš be abejo kalbu suabsoliutintai, taip nėra viur ir visada, bet tai yra galkeik primityvus stereotipų pavyzdys. Prielaidos gebėjimams ugdyti - tai yra klausimas. Kokios jos sudaromos?
Aš nebandau komentuoti seminaro medžiagos, nes ten nebuvau ir nežinau dėl kokybės lygio, bandau komentuot tavo pačios čia išsakytą nuomonę. Sorry jei pasirodžiau pikta, nenorėjau:) tik norėjau padiskutuoti:)