Laikas pernelyg reliatyvus. Vienu metu tęsiasi ilgai, ir nebežinau kuo jį užpildyti, o kitu nesuprantu kur išnyksta, tarsi ištirpsta visi laiko tarpai tarp dienotvarkės eilučių. Arba atrodo, kad laikrodis sustoja. Tačiau realiai, mechaniškai. Vieną kartą tai tikrai sustojo, o kitą - tariamai (tai tikriausiai buvo, kad aš labai skubėjau ir man taip pasivaideno, bet labai supykau dėl to, nes visai neseniai pataisiau..)Ir man nepatinka nieko nespėti.
Šeštadienis – diena visa priklausanti man, ir tam ką aš sugalvoju kas kartą kitaip (arba jei patinka taip pat), bet paskutiniais šeštadieniais spėju išpildyti vos du tris savo numatytus planus. Vakar Škėma liko nieko nepešęs, ir akivaizdu, kad jis kankinsis mano knygų krūvoje dar ne vieną savaitę. Ir nors pasidarau esminius darbus, tai kas labai svarbu (nebūtinai objektyviai), bet tam, kad viskas būtų optimaliai gerai įgyvendinta, tarkim tolimesni planai, grandininiu būdu priklausantys nuo dabartinių, tai reikia suspėti ir ne pačius esminius darbus padaryti. Bet kaip? Aiškinuosi.
Dar atradau savo nuovargio sudedamąją dalį. Kad aš pasirodo nesu labai išsitreniravusi intensyviai gilintis į potekstes, ir kai reikia visą savaitę kas dieną šito imtis, klausyti, analizuoti (ypač kai dar nežinau kaip tai tinkamai padaryti ir dažnai pasiklystu) tai realiai kalbantis su savaisiais nenumaldomai norisi pasakyti, nu žmonės, ar galit jūs tiesiai kalbėti? Ir kam tos papildomos problemos. Nežinau kiek aš pati supaprastinau savo minčių raišką, bet, kad man „suprask mano subtilią mintį“ stiliumi kalbėti mažiau norisi, tai jau tikrai. Taip pat didesnę laiko dalį praleidžiu aplinkoje, kur reikia nuolat bendrauti, ir svarbiausia, kad dėl to aš nejaučiu išpildyto šio poreikio. Visi tie žmonės svetimi, daugiau ar mažiau, ir seniai bebuvo, kai aš tiesiog taip džiaugiausi sekmadieniu, kad ateisiu į ratą kuriame man nereikia prisiimti jokių pozicijų ir vaidmenų, tarsi į saugią aplinką.
Kita džiugesnė pastaba, kad jaučiuosi nuolat sekanti save, kai kalbuosi arba akivaizdžiausiai, kai kalbu grupei. Seku savo kalbos techniką, kaip aš formuluoju klausimus, jau įpratau sekti. Man sakė, kad paskui tarp psichologų prasideda juokai, tarsi vieni iš kitų savo klausimais tyčiojasi :) Bet tai išeina natūraliai, kartais net nevisai spėjant pagalvoti apie vienokios ar kitokios formos klausimo tikslingumą, tiesiog jie tokie susideda. Man patinka. Tai padeda daugiau mažiau kryptingai vesti pokalbį bet kokioje situacijoje (kad ir grupėje). Ir nors vergina mane šita veikla, bet aš labai gerai tame jaučiuosi.
Taigi
Reikia apsiprasti su nauju tempu.
Perskaičiuoti laiką.
Ir aš negaliu lėčiau vaikščioti, deja.
Komentarai