Trupiniai


1.

tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu,
nei spalvoto rudens, nei vienspalvio šlavėjo,
čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės,
ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja,
ir į angelus drįsta kažkas pakylėti vienuolį
ar vienuolę, ar paprastą varno tipažą,
čia aukštuomenė rengia balius ir kartoja,
ir kartoja save, ir kitus, lyg dar būtų per maža,
ir lyg būtų per daug - nusidangstom ir lyjam.
tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu,
nei garbės, nei troškimo - tik sąžinės tylą,
tik ravėsiu kažką iš dangaus, o dangus iš manęs.

2.

aš sapnuosiu tave, o tu nieko nejausi,
nei karaliaus dvarų, nei sulyto šunelio,
ir šis pokalbis bus toks trapus kad nurausim,
toks kaip mažas, mažytis, mažiausias taškelis.
toks kaip tie, kurie lieka ir skaito pamokslus
arba vašką supranta kaip kitą dimensijos būtį.
ką galvosi - žinau, bet suvokt nesuvoksiu,
užrakinsiu namus ir išeisiu į lapkričio liūtį.
ir sutiksiu tave, bet manęs nepažinsi,
prasilenksim baltai ant viduržiemio sniego,
ant vidurnakčio laikrodžio dūžių nutūpus gegutė
tik kartos, kad kažkas, kad kažkas, kad kažkas ir kad nieko.

3.

o ten bus daug šviesos ir daug vietos, bus sodas
ir gal gėlės žydės, jeigu jų pasodint nepamiršim
ant aukščiausios kalvos, bus žemiausias peronas,
ten mes dviese sėdėsim, ir aitvarus leisim į viršų.
ten nebus traukinių, nei tvarkos, jokio rašto ar rimo,
gal teisybė viena, gal kita, o gal balsas iš niekur,
tik žinau - ten sapnuosim viens kitą ir tyliai nurimę
susivoksim, jog pasakos vėlgi, kaip visad - iš šiaurės į pietus.

Paulius Norvila (Raa)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Knygų iššūkis 2013