Vandenyje ištirpusios

Grafika ir akvarelė, mano galva, vienos įdomiausių dailės technikų. Vien tuo, kad jos nėra tiek paprastos, kad galėtum prisėsti, ką nors papaišyti, o po minutėlės jau mesti viska į šoną, ar atsitraukti nuo darbo ir pabaigti jį vėliau. Imantis akvarelės arba pasiduodi minties abstraktumui ir atsitiktinumui, iki galo nežinodamas kuo tai baigsis, arba turi konkrečią, apgalvotą idėją, kurią pradėjęs ir užbaigi. Žaidimas vandeniu tuo ir sudėtingas, kad kol vanduo neišgaruoja - gali keisti veik viską, bet deja šis procesas gana greitas ir daug laiko svarstymams nėra, todėl kelias dienas lieti vieną darbą turbūt neįmanoma (nebent tai ir yra idėja), nors aš ir nesu tuo tikra. Bet tokia turėtų būti akvarelės esmė - jautrumas, tikslumas ir dirbamojo momento laikinumas. Užbaigus darbą jis jau gyvena pats sau, nes kaip nors jį pataisyti atskirais atvejais įmanoma, tačiau didžiuma - ne. Kaip ir grafikoje. Tuo tai ir ypatinga.

O Kaune vyko tarptautinė akvarelės bienalė.. Nežinia kuo aš buvau užsiėmusi, kad nesekiau jos atidžiau. Nuėjau tik į vieną, pačią paskutinę parodą, ir pačiomis paskutinėmis jos veikimo dienomis. Tačiau labai senai nebuvau tokioje parodoje, tokioje geroje. Savo žavesio aišku pridėjo tai, kad veik kiekvienas darbas skirtingo autoriaus, todėl paroda savaime buvo dinamiška ir įvairi. Ramino ir truputį kėlė pavydą. Pamačiau tokių gerų minčių, paprastų, gilių, abstrakčių. Pastarosios man labiausiai patinka. Abstrakcijos yra tai ko reikia (man). Tai yra žaidimas. Jos išsako nuotaiką. Aišku, gal tai priklauso ir nuo to kaip mąstai. Aš galvojau apie tai, apie mintis kurios yra nelabai konkrečios ir suvokiamos ne visai logiškai. Būtent tokias mintis gali išsakyti abstraktūs paveikslai. Tik juos suvokti tikriausiai irgi reikia tokiu pat mąstymu. Taip ir "Baltijos tiltus" galima savaip paaiškinti, nors po pirminės reikšmės, ši turbūt irgi ne paskutinė - mąstymo tiltas tarp kuriančio ir žiūrinčio..
Ten dar tvyrojo lengvas vandens pojūtis. Ar dėl dvimetrinio žuvies paveikslo, ar kambarėlyje už pertvaros klegančių gulbių ir ančiukų, ir ausinuke neatpažinto stogo kraštu čiurlenančio lietaus.

Paskui išėjom lauk ir ėjom bet kur, o nuėjom prie vandens ir piknikavom iki pasidarė šalta.